Genetiškai modifikuotas maistas – genetiškai modifikuoti žmonės?

Kol kas niekas su 100% garantija negali atsakyti į klausimą, ar genetiškai modifikuoti produktai (trumpinys GMO) ilgesnėje perspektyvje gali pakenkti ir juos vartojančiam žmogui. Nei „taip“, nei „ne“. Kad geriau suprasti, kokie tai produktau, papasakosime plačiau.

Istorija

Genetinės inžinerijos atsiradimu laikoma septyniasdešimtųjų metų pradžia, kai buvo sukurti pirmieji genetiškai modifikuoti organizmai. Naudojant ypač specifinius fermentus, kurie sugeba suskaidyti ir sujungti DNR bei DNR plazmides (nedidelius cirkuliarinius DNR gabalus ląstelėje, kurie nėra chromosomos dalis), tapo įmanoma atlikti šio DNR konkretaus fragmento perkėlimą į kitą organizmą.

Pirmasis genetinės inžinerijos objektas buvo mūsų pačių žarnyno lazdelė Escherichia coli, į kurią buvo įleista svetima DNR. Nuo to laiko genetinė inžinerija sparčiai išsivystė. Sukurti skirtingi organizmai – virusai, mikroorganizmai, augalai ir gyvūnai su įvairiomis naujomis savybėmis, kurie naudojami medicinoje, kuriant maisto produktus ir kitose gyvenimo srityse. Maisto produktai, kurie gauti naudojant GMO: pienarūgštės bakterijos, mielės, fermentiniai preparatai pieno produktų perdirbimui, gėrimų gaminimui, naujus baltymus turintis pienas, genetiškai modifikuoti grūdiniai augalai, aliejiniai augalai ir kt.

Jau daugiau nei 34 pasaulio šalyse yra auginamos 56 transgeninės žemės ūkio kultūros, dažniausiai Šiaurės Amerikoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. 1996 metais transgeniniai augalai iš viso užėmė 2.8 milijono hektarų ploto, 1997 metais – 8.1 ha, o 1998 metais jau 28 milijonus ha. Pirmieji transgeniniai augalai – tai vėlyvo sunokimo pomidorai, kurie oficialiai buvo pripažinti 1994 metų gegužės mėnesį JAV. „Calgene“ įmonės prašymu amerikiečių FDA (Maisto ir vaistų administracija) įvertino, kad šie modifikuoti pomidorai FLAVR SAVR TM yra tokie pat saugūs kaip paprasti ir pripažino juos bei davė leidimą komercinei realizacijai.

1995 metais lygiai taip pat atsitiko „Monsato“ įmonės pomidorams, kurie taip pat vėliau sunoksta, sojai (tolerantiška herbicidams), bulvėms (atsparios Kolorado vabalams), „Ciba – Geigi“ įmonės kukurūzams (atsparūs kenkėjams), „Calgene“ rapsams su pakeista aliejaus sudėtimi (aukšta lauro rūgšties druskų koncentracija), „Asgrow“ moliūgams (atsparūs vabzdžiams) ir t.t. Šiam sąrašui galo nematyti.

1997 metais JAV pradėjo eksportuoti genetiškai modifikuotą soją ir kukurūzus į Vakarų Europą. 2001 metais tarp pagrindinių transgeninių augalų rūšių sojos pupelės (tolerantiškos herbicido glifosatui) sudarė 63.3%, o kukurūzai (atsparūs vabzdžiams) – 11.2%. JAV Aplinkosaugos agentūros (Environmental Protection Agency) duomenimis, šalyje jau pripažintos 50 genetiškai modifikuotų augalų kultūrų, iš jų 70% sudaro sojos pupelės ir 25% kukurūzai. JAV maždaug 70-85% maisto produktų sudėtyje turi medžiagų, gautų iš genetiškai modifikuotų organizmų.

Kaip vyksta genetinis modifikavimas?

Prieš kiekvieno organizmo modifikavimą reikia žinoti, kokią savybę siekiama išgauti. Pavyzdžiui, jeigu reikia sukurti augalą, kurio nevalgo tam tikri vabzdžiai, parenkama tokia vabzdžių atbaidymo priemonė, kuri yra bakterijų produkuotas toksinas – proteinas, kurio sintezę koduoja genas. Šį geną atskiria nuo bakterijos, perneša ant augalo, be to, tai daroma taip, kad jis veiktų augalo žaliose dalyse, o ne šaknyse.

Genų „įsiuvimas“ vyksta penkiais etapais.  DNR, kuri turi pasirinktąjį geną, yra atskiriama nuo bakterijos, augalo, gyvūnų ląstelės. Atskirta DNR yra suskirstoma į mažesnius fragmentus, kurie taip pat vienas nuo kito yra atskiriami. Dominantis genas atskirtuose DNR fragmentuose yra persekiojamas, „pagaunamas“ ir perkeliamas labai specifinio fermento pagalba.

Genas yra prijungiamas prie DNR vektoriaus, kuris turi nešiklio funkciją. Tuomet jis patalpinamas „fabriko“ ląstelėje (dažniausiai bakterijos arba mielių ląstelėje), kurią naudoja dominančių genų vektorių dauginimui. Kai įgyjamas didelis skaičius genų kopijų, jis nuo vektoriaus yra pernešamas specialiu fermentu. Tokiu būdu vieno geno kopija yra įtraukiama į augalo arba gyvūno reprodukcinės ląstelės vieną chromosomą bei yra pasiruošusi pereiti į sekančią generaciją.

Genų technologijos pritaikymas – pliusai ir minusai

Biotechnologija padeda išrasti naujas didelio derlingumo augalų kultūras, kurios būtų atsparios vabzdžiams ir virusams arba tolerantiškos herbicidams. Taip pat įmanoma išrasti pagerintos maistinės vertės maisto produktus, pavyzdžiui, pomidorus su padidintu vitaminų kiekiu arba žemes riešutus su sumažintu alergenų kiekiu. Trečiai grupei priklauso genetiškai modifikuoti gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai su padidintu dėslumu arba žuvys atsparios ligoms. Genetiškai modifikuoti mikroorganizmai ir mielės taip pat yra naudojamos degtinės ir alaus fermentacijai.

1982 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration) teigiamai įvertino ir palaikė pirmus genetiškai išrastus vaistus – žmogaus insulino formą, kurią sukūrė bakterija. Tikėtina, kad genetinis įsibrovimas į žmogaus gemalą užkirs kelią ligoms, kurios paveldimos iš kartos į kartą.

Žmogaus unikalios DNR sekos arba genetinių „pirštų antspaudų“ metodas nuo 1985 metų yra naudojamas kriminalistikoje, siekiant pateisinti klaidingai laikomus įtariamuosius, arba priešingai – nepaneigiamai įrodyti kažkieno kaltę.

Šiandien niekas daugiau neabejoja genų inžinerijos plačiomis galimybėmis. Tačiau niekas negali užtikrinti, kad naudojant genetiškai modifikuotus maisto produktus yra išvengiama bet kokių neigiamų pasekmių bei įtakos sveikatai. Mokslininkai taip pat neneigia, kad genų technologija, kaip ir kiekviena nauja technologija gali sukelti riziką žmogaus sveikatai.

Pagrindiniai rizikos veiksniai žmogaus sveikatai:

• Galimas naujų alergenų arba toksinių medžiagų atsiradimas maisto produktuose.

Žmonėms, kurie yra alergiški konkrečiam augalų produktui, gali atsirasti rimtų komplikacijų, jeigu juos neįspės, kad pomidoruose yra, pavyzdžiui, pupelių genų koduotų proteinų arba bulvėse veikia riešutų genai. Ši problema nėra specifinė tik genetiškai modifikuotiems maisto produktams – žmogui, turinčiam polinkį į alergijas, ji yra aktuali susiduriant su bet kuriais maisto produktais. Svarbiausias dalykas šioje situacijoje yra pirkėjo informavimas apie tai, kad tam tikras produktas turi proteino, kuris kažkam gali būti ir alergenu.

• Galimas antibiotikams atsparių genų išplitimas žmogaus žarnyne.

Formuojant genetiškai modifikuotus augalus, paprastai įnešamas ne tik reikalingas genas, bet ir koks nors pažymėtas genas, pagal kurį lengvai galima stebėti, kur persikelia genetinė informacija. Paprastai jie yra antibiotikams (dažniausiai kanamicinui) atsparūs genai. Kanamicinas šiam tikslui buvo pasirinktas todėl, kad jis kaip antibiotikas neturi didelės reikšmės kovoje su infekcijomis, o bakterijos jam jau seniai yra atsparios.

• Galimas neigiamas poveikis imuniniam pasipriešinimui.

Duomenys apie galimą neigiamą poveikį imuninei sistemai yra prieštaringi. Dr. Puštai plačiai žinomi tyrimai pirmą kartą buvo paskelbti Granados radijo laidoje „Veiksmų pasaulis“ (World in Action) 1998 metų rugpjūčio 10 dieną. Jis buvo pastebėjęs, kad maitinant jaunas žiurkes genetiškai modifikuotomis bulvėmis, sumažėja jų augimo tempas ir susilpnėja imunitetas. Pradžioje tai patvirtino Rowett Research institutas Škotijoje, kuriame dirbo dr. Puštai. Tačiau po dviejų dienų prof. Džeimsas, šio instituto direktorius, paneigė tokių eksperimentų buvimą.

• Neprognozuojama rizika sveikatai.

Rizika būna tais atvejais, kai persodinto geno produkuotas proteinas gali sukelti nenumatytas reakcijas. Dėl tos priežasties gali atsirasti toksinių produktų, kurie gali skatinti naujų ligų atsiradimą, privesti prie antibiotikams atsparių mikroorganizmų atsiradimo ir tokiu būdu susilpninti imunitetą arba formuoti dar kokias nors nežinomas ir nenumatytas mutacijas.

Galimos grėsmės aplinkai:
- Genetinis užteršimas, nekontroliuojamas genų išplitimas aplinkoje.
- Pavojus bioįvairovei.
- Atsparių kenkėjų ir piktžolių formų plėtra.

Mokslininkų nuomone, situacija, kad ekologinę nelaimę galėtų sukelti genetiškai modifikuoti augalai yra mažiau tikėtina negu tai, kad ją gali sukelti laukinis augalas, patekęs į naują aplinką. Tačiau naujiems modifikuotiems organizmams patekus į mitybos grandinę jų įtaka ekologinėms sistemoms iš tikrųjų yra nenuspėjama. Be to, genų užteršimo negalima sumažinti arba iš jo išsivaduoti: nebus įmanoma genetiškai modifikuotus organizmus sunaikinti, jeigu kartais pasirodytų, kad jie visgi pavojingi.

Santrauka

Nors mokslininkai ir teigia, kad genų technologijos leis realizuoti kilnius tikslus, tokius kaip paveldimų ligų pašalinimą ir pasaulio išgelbėjimą nuo bado, tačiau praktikoje pastebimos visai kitos tendencijos – kuriami planai „vaikų su pageidautinomis savybėmis“ klonavimui, kuriami augalai su steriliomis sėklomis, kad žemdirbiai jų negalėtų surinkti patys, bet būtų priversti kiekvienais metais įsigyti brangias sėklas iš monopolinių įmonių ir t.t. Augalų atsparumas pesticidams priveda ne prie to, kad nuo jų yra atsisakoma, o priešingai – privedama prie jų lengvabūdiško išbarstymo.

Deja, įmonės, kurios vis dar parduoda genetiškai modifikuotus maisto produktus, ne visada tai nurodo jų ženklinime – taigi vėliau nebebus įmanoma atsekti šių produktų kilmės šaltinių ir kažką įrodyti. Taip pat, jeigu gyvuliai mėsai ir pienui yra auginami šeriant juos modifikuotais javais, soja ir kt., ar apie tai yra paminėta ženklinime?

Saugumas paprastai atsiranda iš ilgalaikės patirties. Tačiau genetinių modifikacijų srityje šios ilgalaikės patirties dar nėra ir net negali būti – per mažai praėjo laiko. Iki šiol nėra ištirta organizmo biocheminė reakcija, neaišku, kokia bus naujai modifikuoto organizmo įtaka aplinkai ir žmogaus sveikatai. Taip pat nesukurtas pasveikimo planas genų katastrofos atveju, neaišku, ar iš viso kas nors yra atsakingas dėl neigiamų pasekmių.

Šiuo metu aišku tik tai, kad:
- šioje srityje reikalingi tyrimai;
- veiksmas yra prasidėjęs, jis nesustabdomas ir negrįžtamas;
- vienintelis dalykas, kuriuo dar galima gelbėti situaciją: visuomenė turi būti informuota apie tai, ką naudoja – turi būti atitinkamas ženklinimas, kad kiekvienas galėtų toliau elgtis pagal savo įsitikinimus ir galėtų laisvai priimti sprendimą – valgyti ar nevalgyti šiuos „naujus maisto produktus“. Tačiau vienas iš patikimų būtų išvengti genetiškai modifikuoto maisto, yra naudoti ekologiškus produktus, nes juos auginant, perdirbant, gaminant negali būti naudojami genetiškai modifikuoti produktai.