6 sūriai, kuriuos verta paragauti bent kartą gyvenime
Ar yra žmonių, kurie nemėgsta sūrio? Man teko girdėti, kad žmonės ypatingą trauką sūriams netgi įvardija kaip priežastį netapti veganais: neva, viso kito kaip ir nereiktų, bet va to nelemto sūrio – labai norisi. Tiems, kurie gero sūrio gabalėlio neatsisakys, paruošiau sūrių iš Assorti by LIVIN rekomendacijų sąrašą. Jame – savo kokybe ir skoniu išsiskiriantys sūriai, kuriuos, mano manymu, verta paragauti bent kartą gyvenime.
Be abejonės, sūrio gali būti per daug. Tačiau jei valgome jį saikingai, sūris yra maistingas ir sotus pasirinkimas. Jis tikrai gali būti tiek švenčių, tiek kasdienybės dalimi. Ir kas paneigs, kad geras sūris turi galią net ir pačią paprasčiausią dieną paversti šiek tiek šventiškesne?
KISSAS avių ir ožkų sūris FETA PDO
Nors fetos tipo sūrio rasi kone kiekvienoje didesnėje parduotuvėje, geros kokybės feta pasitaiko gerokai rečiau. Tiesą pasakius, Assorti by LIVIN – vienintelė man žinoma vieta Lietuvoje, kur galima įsigyti nepriekaištingos kokybės fetos. Nesakau, kad kitų tokių vietų tikrai nėra, bet man apie jas girdėti neteko. Turint galvoje, kad mano aistra – gurmaniškų parduotuvių lankymas ir jų asortimento naršymas, tai jau šioks toks pareiškimas.
Visų pirma ne kiekvienas fetos stiliaus sūris yra tikra feta. Dažnas jų neturi PDO (saugomos kilmės nuorodos) ir vadinamas tiesiog graikiško stiliaus arba salotų sūriu. Nereto sudėtyje rasi karvės pieno, nors tikroje fetoje jo būti neturėtų – joje naudojamas tik avių arba avių ir ožkų pienas. Yra tekę matyti ir keistų ingredientų sąrašų, nors jokių tirštiklių ar stabilizatorių fetos sūrio sudėtyje neturėtų būti. Prasta feta dažnai primena stipriai suspaustą varškę, kartais būna net guminės tekstūros, stokoja aromato ir skonio gilumo, o dažnai yra ir labai sūri.
Visa feta yra brandinama, tačiau didelę įtaką jos tekstūrai ir skoniui daro tai, kur ji brandinama. Masinės gamybos feta dažniausiai brandinama nerūdijančio plieno talpose, o tradiciškesniu ir autentiškesniu metodu laikomas brandinimas medinėse statinėse. Mano rekomenduojama feta brandinama būtent jose, todėl yra kremiškesnė, aromatingesnė, o jos skonis – sodresnis ir kompleksiškesnis. Tuo tarpu nerūdijančio plieno talpose brandintas sūris paprastai pasižymi paprastesniu, plokštesniu skonio profiliu.
Kodėl taip yra? Skirtingai nei iš esmės hermetiškas nerūdijantis plienas, medis kvėpuoja, todėl statinėje susidaro kitokia mikroaplinka. Joje intensyviau vyksta baltymų ir riebalų skaidymas, o šie procesai padeda formuotis gilesniam, sudėtingesniam skoniui. Be to, panašiai kaip brandinant vyną, mediena sūriui perduoda ir subtilių skonio natų. Tiesa, kadangi feta brandinama gerokai trumpiau nei vynas, šie skirtumai išlieka švelnūs, tačiau patyręs ragautojas juos tikrai pajus.
CAROZZI mėlynojo pelėsio sūris GORGONZOLA AL CUCHIAIO DOP
Gorgonzola – sūris, kuris patinka ne visiems. Nemažai žmonių, nors jau prisijaukino baltąjį pelėsį, mėlynojo vis dar vengia. Gal dėl aitraus skonio, o gal todėl, kad mėlyna spalva išmargintas sūris kai kam atrodo pernelyg egzotiškas. Vis dėlto mano mama, kuri anksčiau mėlynojo pelėsio sūrio nemėgo, sako, kad tai vienintelė gorgonzola, kurią ji valgo su malonumu.
Gorgonzola paprastai yra skirstoma į „dolce“ ir „piccante“ – švelnią ir aštresnę (nors tai nėra pažodinis vertimas, bet prasme ir kontekstu, ko gero, tiksliausias). Ši CAROZZI gorgonzola priklauso pirmajai kategorijai – ji švelni, kreminė, subtili ir lengvai salstelėjusi. Paragavus pirmiausia pajusi burną užliejantį švelnų pieno saldumą, vėliau atsiskleis riešutų, grybų ir sviesto natos, o tik pačioje pabaigoje apie save primins lengvas aitrumas. Būtent toks skonio daugiasluoksniškumas ir išduoda aukštą gaminio kokybę – prastos kokybės mėlynojo pelėsio sūriai dažniausiai pasižymi sūrumu ir aštrumu.
Kaip valgyti? Šaukštu. Nejuokauju. „Al cucchiaio“ būtent tą ir reiškia – valgomas šaukštu. Buvo periodas, kai pavargusi po ilgos dienos grįždavau namo, susiriesdavau ant kėdės ir tiesiog šaukštu iškabindavau visą indelį. Tai iki šiol vienas mėgstamiausių mano sūrių. Jei pavyktų visko nesuvalgyti vienu prisėdimu, šį sūrį tepčiau ant skrudintos duonos ar krekerio, o kartais dar pašlakstyčiau medumi. O jei norisi gaminti, jis nuostabiai dera su itališkai bulvių virtinukais (gnocchi). Nesvarbu, ar gamintais namuose, ar pirktais parduotuvėje – padažas paruošiamas visai nesunkiai, tačiau rezultatas toks, kad juo drąsiai galima vaišinti ir garbingą svečią.
GERMAIN prancūziškas sūris TRIPLE CREME
„Triple crème“ – tai prancūziškų sūrių kategorija, kai siekiant ypatingo kremiškumo į pieną papildomai įmaišoma grietinėlės. Sūris gali vadintis „triple crème“, kai jis atitinka nustatytą riebumo lygį. Būtent dėl didelio grietinėlės kiekio jis pasižymi viliojančiu pienišku saldumu, o rūgštelė vos juntama. Pojūčiu šis sūris net artimesnis sviestui nei įprastam sūriui.
Tai – grynas malonumas. Tik svarbu iš šaldytuvo ištrauktam sūriui leisti kelias minutes atšilti. Gali būti, kad pasijusi tuo vaiku, pagautu šokoladinėmis lūpomis ir skruostais. Tik šįkart per burną varvės saldi saldi grietinėlė.
FROMI sūris su žolelėmis ir česnakais PETIT GRES SAVARIN
Pažadu, šį užkandžio tipo sūrį šaukšteliu iškabinsi taip pat greitai, kaip anksčiau mano minėtą gorgonzolą. Jei šiaip gyvenime esi rimtas žmogus – kažkuo domiesi, sieki karjeros laimėjimų, skaitai knygas, vaikštai į „Kino pavasarį“, – bet kartais vis tiek užsinori perlipti kokią tvorą draudžiamoje vietoje, šis sūris, ko gero, kaip tik tau. Kremiška prabanga, pagardinta šviežių žolelių gaiva ir česnako aitrumu. Dabar supranti, apie ką aš kalbu?
Jei užteks valios jo nesuvalgyti vieno, jis puikiai tiks ir prie skrudintos bagetės, ir šalia šviežių bulvyčių, ir su daržovėmis. O jei norisi paeksperimentuoti, sumaišytas su trupučiu makaronų virimo vandens jis lengvai virs puikiu padažu. Kas sakė, kad gaminti turi būti sudėtinga?
TINE norvegiškas karvių ir ožkų pieno kreminis sūris
Kai studijavau, porą metų gyvenau su pussesere, kurios mama iš Norvegijos vis parveždavo tokio keisto, užknisančiai priklausomybę keliančio sūrio, kurį sūriu net sunku pavadinti. Valgydamas taip ir nesupranti – sūrus jis ar saldus. Iš pradžių stipriai smogia karamelės skonis, tarsi sakydamas, kad čia desertas. Tada išlenda aštresnė nata, o pabaigoje viską užbaigia lengvas, vos juntamas sūrumas. Ir tada, žmogus, nebežinai, kas tai, tik žinai, kad nori dar.
Šis sūris tikrai ypatingas ir vertas paragauti. Jis gaminamas iš išrūgų, ožkų pieno ir grietinėlės, o vėliau ilgai verdamas, kol pieno cukrus, arba laktozė, karamelizuojasi. Būtent todėl ragaujant atsiskleidžia karamelės, irisų ir kondensuoto pieno natos. Išskirtinė ir jo tekstūra – lėtai tirpstanti burnoje.
Nedaug pažįstu norvegų, bet sakoma, kad jie šį sūrį dažniausiai valgo pusryčiams – plonai atriektą ant sviestu pateptos duonos arba šiltų vaflių. Tačiau jis puikiai tinka ir tiesiog prie kavos ar arbatos. Tik nepamiršk jo pjaustyti labai plonai – taip atsiskleidžia visai kitoks pojūtis burnoje. Valgomas storais gabalais jis tiesiog per sunkus.
Sūris BEEMSTER ROYAAL GRAND CRU PDO
Paklaustas, kokios šalies sūrius mėgsta labiausiai, retas atsakytų – olandiškus. Ne todėl, kad olandai negamintų puikių sūrių, o todėl, kad Olandiją retai siejame su tokia sūrių romantika kaip Italiją ar Prancūziją. Ir visai be reikalo. Mano rekomenduojamas sūris šiemet buvo pripažintas geriausiu pasaulyje – surinkęs 98,68 balo jis aplenkė daugiau nei 3000 kitų gaminių. Šis apdovanojimas yra vienas svarbiausių tarptautinėje sūrių industrijoje ir patvirtina aukščiausią produkto kokybę, meistriškumą bei išskirtinį skonį.
Šį sūrį prieš keletą metų atradau draugės Vaidos Kurpienės dėka. Nuo tada mano namuose jo beveik visada yra. O tiksliau – nebūna, nes vos nusipirkusi, iškart suvalgau. Viena iš jo ypatybių – išskirtinė tekstūra. Brandinant susiformavę tirozino kristalai maloniai spragteli tarp dantų, o juos lydi sviesto, karamelės ir skrudintų riešutų natos. Skonis ryškus ir sodrus, bet jokiu būdu ne grubus. Priešingai – rafinuotas, pilnas ir harmoningas.
Prie to, tikėtina, prisideda ir brandinimas ant eglinių lentų – vėl tas pats kontaktas su gyvu medžiu, o ne plastikinėmis lentynomis – bei pienas iš Šiaurės Olandijos, gaunamas iš konkretaus regiono ūkių. Sakoma, kad tenykštė mineralais turtinga žolė karvėms suteikia išskirtinai sodrų pieną. Ir tuo nesu linkusi abejoti. Laikau save gana jautria karvės pieno skirtumams – pavyzdžiui, Alpėse besiganančių karvių pieną atpažinčiau beveik iš karto. Gryno pieno iš Šiaurės Olandijos ragauti neteko, tačiau akivaizdu, kad būtent pieno kokybė čia vaidina labai svarbų vaidmenį.
Sūris man – labai romantiškas produktas. Iš vienos pusės, jis tiesiog numalšina alkį. Iš kitos – patenkina ir kažką daugiau: malonumo troškimą, jaukumo poreikį, rafinuotumo ir kartu lėtesnio gyvenimo ilgesį. Toks jau tas sūris. Jis vienodai tinka ir aukštuomenės pobūviuose, šalia brangaus šampano, ir kažkur kaime, valgomas ant paprasčiausios žolės su duonos rieke.
