Apie „zero“ l Guoda Azguridienė

2018-07-18
Apie „zero“ l Guoda Azguridienė

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias mastas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waist, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Bene seniausiai Lietuvoje žinomas nulio šūkis yra „be E“. Jis buvo nutildytas kontrolės institucijų dėl visiškai formalių dalykų. „E“ su skaičiais žymimi maisto priedai, kurie būna ir sintetiniai, ir natūralūs, ir kalti, ir visai nekalti. Suprantama, rašantys „be E“ turėjo omenyje, kad jų produktas pagamintas be „kaltųjų E“, bet formaliai to parašyti nėra kaip. Nebent produktas būtų ekologiškas, tuomet jis yra be kaltųjų E pagal standartą. Tačiau tada ir rašai, kad „ekologiškas“, nes natūralių maisto priedų ekologiškame gaminyje naudoti nedraudžiama. Taip neekologiški gaminiai be kaltųjų E liko be jų atpažinimo šūkio. O ekologiškumas netapo lemiančiu šūkiu ir greičiausiai netaps, nes per daug sudėtingas.

Šiuo metu mus rimtai yra užgriuvęs „zero sugar“ šūkis. Jis yra puikus, kaip principas, nes mums visiems dar ilgai ir nuobodžiai mokytis, kaip tą cukrų atpažinti ir jo sumažinti. Bet pati frazė, kaip maisto ženklinimo teiginys, labai nekokia – mat skirtumas tarp buitinio pasakymo ir teisės aktais apibrėžto turinio yra ženklus. Pagal teisės aktus „be cukraus“ galima vadinti gaminį, kuriame viso cukrų (įskaitant ir paties gaminio – cukraus) yra mažiau nei 0.5 g/100 g. Taigi žmonėm suprantamas teiginys „kakava be cukraus“ sunkiai yra įmanomas, nes kakava paprastai plikoma pienu, o jame pačiame yra nemažai cukraus, taigi paruošta kakava greičiausiai nebus maistas „be cukraus“, kad ir kaip didžiuodamiesi mes jo neįsidėjom. Prie cukrų priskiriami įvairūs natūralūs saldikliai, įskaitant medų, agavų, klevų ir vaisių sirupus. Kiti saldikliai prie cukrų neskaičiuojami, nes laikomi maisto priedais, kaip antai steviolio glikozidas (stevija), maltitolis, ksilitolis. Bet į tą pačią kategoriją įeina ir labai aršūs sintetiniai – aspartamas, sacharinas, ciklamatas.

Šios ženklinimo taisyklės yra geros, nes tikslios. Kita vertus, vartotojams visai susuka galvas. Žmonės ima reikalauti saldainių be cukraus, sausainių, šokolado be cukraus, manydami kad daro gerą darbą savo sveikatai, bet tada gauna tik saldintus minėtais saldikliais, o tarp jų vyrauja sintetiniai. Vartodamas saldikliais saldintą maistą, žmogus neatsipratina nuo cukraus – nes saldumo apstu, tik „cukraus“ nėra. Taip pat sekdamas aklai ženklinimo formalumais, pradeda įtikėti, kad cukrūs tarpusavyje nesiskiria. Kad vaisiai, saldesnės daržovės ir kitas natūralus maistas yra tas pats, kas rafinuotas cukrus (kas yra tiesiog nesąmonė). Jei žmogus neserga diabetu, o tiesiog prisilaiko sveikos mitybos, daug protingiau būtų ne sekti ir siekti „sugar free“, o vartoti mažiau įvairaus koncentruoto cukraus ir taip mažinti savo pripratimą prie saldaus skonio.

Didžiąją Britaniją jau yra rimtai užgriuvusi ir pas mus atplūsta banga „zero waste“. Manau, kad ji natūrali ir neišvengiama dėl tos katastrofiškos situacijos su šiukšlėmis, prie kurios žmonija priėjo per savo trumparegišką požiūrį. Tačiau kaip kiekviena didelė banga, ji šluoja nesižvalgydama ir tai, ką šluoti reikia, ir ko ne. Produkto pakuotė yra svarbi produkto dalis, nes ji išlaiko produktą kokybišką iki patekimo pas vartotoją. Produktai be pakuotės, kurie fasuojami prekybos vietoje, yra labiau veikiami oksidacijos, drėgmės, dulkių, parazitų (pvz., visiems pažįstamų maistinių kandžių). Jei jie neekologiški, nuo parazitų ginamasi pripurškus juos pesticidais. O jei ekologiški, kaip? Norėčiau pažiūrėti į argumentus, kad pesticidai gamtai geriau nei atliekos. Esu tikra, kad jie vienodai žalingi – kaip kad vienodai skauda susižeidus koją ir ranką. Nelabai galim daryti nuolaidų ir dėl higienos. Nes grybeliai ir parazitai nepadarys maisto sveiko, nei kai jis „zero waste“, nei kai ekologiškas.

Sandari pakuotė ypač aktuali kruopoms ir dribsniams, džiovintiems vaisiams, sėkloms, nekepintiems riešutams, kai kuriems prieskoniams. Ankštiniai yra atsparesni, nes patys savyje turi apsauginių medžiagų prieš organizmus bei mikroorganizmus (tas medžiagas būtent ir pašaliname juos mirkydami). Vienintelė išeitis yra pačios pakuotės technologijų progresas, kuris, beje, labai sparčiai vyksta. Žmonės net nesusimąsto, kad dalis to, kas atrodo kaip plastikas, yra pagaminta iš augalinių medžiagų ir puikiai suyra išmestas į normalias šiukšles (pvz., „Lebensbaum“ arbatų pakuotės įskaitant „celofaną“). Daug kur prigiję yra suyrantys pirkinių maišeliai. Jie kuo puikiausiai galėtų visur pakeisti tradicinius plastikinius. Sunkesniems pirkiniams žmonės galėtų naudoti daugkartinius.

„Zero waste“ banga, kaip ir kitos „zero“ pavojinga tuo, kad užgožia kitus svarbius taršos būdus. Mano nuomone, buitinė chemija yra numeris vienas, ką žmonėms derėtų persižiūrėti. Įprastiniai plovikliai ir skalbikliai yra ypatingai teršiantys vandenį, o juk vanduo viso pasaulio bendras ir jis papuola visur – į augalus, gyvūnus, mus pačius. Įvertinus, kiek mes tų skalbiklių/ploviklių suvartojame ir kiek mūsų yra daug, kiekvienas procentas sutaupytos taršos yra gurkšnis tyro vandens – mums ir ateinančioms kartoms. Manęs nelabai guodžia, kad cheminis ploviklis pilstomas iš didelės talpos į kliento atsineštą daugkartinę tarą ir taip atitiks „zero waste“ doktriną, jei jis bus įprastinis cheminis ploviklis. Esu tikra, kad to pačio gelbėjamo vandenyno žuvis, delfinus ir vėžlius tai guodžia dar mažiau.

Yra daug metodų spręsti problemas – vieni grubesni, kiti subtilesni. Kuo problema didesnė, tuo daugiau kyla pagundų problemą spręsti šaudant iš patrankos, kaip antai uždraudžiant sviestą mokyklose, įvedant cukraus mokestį, raginant sekti kaimynus, ar jie nemuša vaikų, uždraudžiant rūkyti balkonuose, reikalaujant iš pramonės viską gaminti be E, be cukraus, be pakuotės. Bet po to lieka labai daug kitos rūšies šiukšlių ir kartėlio. (Kaip kad atsitiko su dujų išmetimą falsifikuojančia įranga automobilių pramonėje, vadinamajame „dyzelgeite“, kur tikslai buvo iškelti per radikaliai).

O galėtumėm pagalvoję paprastuoju būdu – be dramų ir vėliavų – gyventi sveikiau ir švariau. Pavyzdžiui, visada su savimi turėti krepšelį pirkiniams, kavą gerti iš normalaus puodelio, nedėlioti kiekvienos prekės į atskirą maišelį, vandens prisipilti į gertuvę, o perkant produktą perskaityti ne tik šūkį apie „zero miles“, „zero waste“ ar „zero sugar“, bet ir iš ko jis apskritai pagamintas. Nes gali paaiškėti, kad iš tos pačios naftos, kurios gavybą taip stengiamės sumažinti.

„Zero“ mada sekdamas gali būti madingas, bet jei nesupranti, iš ko ji kilo, nei sveikas, nei tausojantis gamtą nebūsi.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.

Susiję produktai

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite -10% nuolaidą kitam apsipirkimui