Apie gerą kavą l Guoda Azguridienė

2015-01-25
Apie gerą kavą l Guoda Azguridienė

Kaip žadėjau, keičiu temą į praktiškesnius dalykus. Planavau rašyti apie arbatą. Mat eilinį kartą iš naujo nustebau (tarsi nežinočiau…), kad Vilniaus restoranai, net ir japoniški, pliko žalią arbatą verdančiu vandeniu ir kitais būdais padaro ją ne tik neskanią, bet tiesiog negeriamą. Net stilingi arbatiniai nepadeda. Bet apie arbatą parašysiu vėliau.

Šį kartą kava nukonkuravo. Ji dažnai nukonkuruoja. Prisideda ir tai, kad knygoje, kurią dabar skaitinėju savo malonumui, nuolat apie kavą kalbama. Negana to, Italijoje gyvenanti draugė atsiuntė nuorodą į straipsnį apie kavą, kurį iš karto perskaičiau. Ten buvo itin taiklių pastebėjimų, kad ir apie geriausiai atskleidžiamą popierinio puodelio skonį. Draugei atsakiau, kad puikus straipsnis, bet kliūva ilgi ekskursai į susijusias temas – žmones, daiktus, vietoves. Po to pagalvojau, ką pati rašyčiau apie kavą, ir mintyse pasipylė (mano) žmonės, daiktai, vietovės… Gal dėl to niekada apie ją nerašydavau, kad taip asmeniška?

Pažadu, dabar kavos prisigėrus nesu – reiškia ji veikia ir per atstumą. Mano santykį su kava geriausiai atskleidžia toks gyvenimo epizodas. Vienu metu mečiau valgyti mėsą ir gerti kavą. Mėsos rimtai niekada nebenorėjau ir nekilo minčių grįžti. Kavos negėriau trylika metų ir … visą laiką jos norėjau. Apie kavą tai byloja gerai, bet apie mane – net pačiai sunku skaityti. Užsispyrimų užsispyrimas. Tegaliu pasiteisinti žemaitišku krauju ir avino ženklu gimimo metu. Bet tai, žinoma, juokai. Ne juokai yra tai, kad valia ne visada pagalbininkė, gali būti ir kliūtis.

Kavą vėl pradėjau gerti, žinoma, Italijoje. Tik, švelniai tariant, mažesniais kiekiais nei prieš mesdama. Geriu vieną puodelį espresso po pietų ir tai ne kiekvieną dieną. Bet espresso turi būti geras. Iš tikro puodelio ir rankenėle sukiojamo aparato arba namie iš aliuminio verdamo kavinuko. Be jokių sirupų ir kitų praeinančių mados detalių. Neturiu tokios turtingos kavos gėrimo patirties jos šalyje, Italijoje, bet vis viena skaniausios kavos patyrimas iš ten. Kavai matyt būdingas kontrastas ir drama (kaip rašo K. Sabaliauskaitė apie patyrimą Sicilijoje), ne rožės ir saulėlydžiai su ja asocijuojasi.

Važiavome automobiliu Pulijos keliais, nors maršrutą turėjom, bet iš esmės kur akys veda. Kol ėmė kilti įtarimas, kad bent jau kelias neveda niekur. Jis ėmė siaurėti, aplink pasimatė apdegusių namų, automobilių, jokio veiksmo ar žmonių. Vaizdelis kraupokas. Galų gale kelias tiesiog baigėsi – toliau buvo perkastas. GPS kito kelio nerodė. Teko suktis ir važiuoti atgal iki kokios nors alternatyvos. Veiksmas vyko lapkritį, nuolat dulksnojo lietus, pūtė stiprus vėjas nuo jūros, o pilkuma net lietuviškai akiai atrodė per pilka. Sustojome mažytėje degalinėje po viaduku. Staliukai viduje buvo gal trys, ant paklypusių kojų, celofanų užtiesti. Už kasos aparato stovėjo italas filmui apie mafiją priderančia veido išraiška – vakare gatvėje sutikt nenorėtum. Užsisakiau espresso. Toliau galite įtarti – jis buvo nepakartojamas! Galime spėlioti ar ta kava „tikrai“ buvo labai gera, ar ji tiesiog sugėrė aplinkos nuotaiką ir skonis atsispindėjo joje kaip kontrastas, ar aš pati visa tai sugalvojau, idant kompensuočiau bjaurią situaciją, kurioje atsidūrėme. Nežinau, bet nelabai dėl to rūpinuosi. Man svarbu, kad kava šį efektą sukuria, kaip joks kitas gėrimas. Kava ir yra apie žmones, santykius, nuotaikas, vietas.

Vienas Maks Frai herojų iš tos knygos, kur skaitau savo malonumui, pradeda pratintis prie kavos, nes įsimyli merginą, kuri kavą dievina. Jis pats kavos skonio nekenčia, bet būgštauja, kad kitaip nepasieks kavos fanės širdies. Gal ne taip radikalu, bet visgi ji tokia, ta kava.

Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.

Susiję produktai

Užsisakykite naujienlaiškį ir gaukite -10% nuolaidą kitam apsipirkimui