Mitybos teorijų kilpos l Guoda Azguridienė
Nežinau, ar yra dar kur nors tokia sumaištis, kaip mitybos teorijose šiandien. Ir ji kyla ne dėl skirtingų tradicijų ar principinių požiūrių į žmogų bei gyvąją gamtą. Sumaištis kyla iš vadinamosios įrodymais pagrįstos mitybos tyrinėjimų srities.
Tradicinės mitybos sistemos praktiškai nekinta: ajurveda tūkstančius metų propaguoja laktovegetarinę mitybą, kinų tradicinė mokykla – mitybą be pieno ir su daug sojų, japonai – liesą racioną su daug žuvies ir jūros gėrybių, šiek tiek jaunesnė – antroposofinė kryptis – biodinamiškai užaugintus grūdus. Ir niekas pas juos nekinta, tik stiprėja įspėjimas nevalgyti rafinuotų (kitaip sakant – stipriai perdirbtų) maisto produktų.
Tuo tarpu šiuolaikinis mitybos mokslas kas 5-10 metų pakeičia išvadas iš esmės. Kaip tai atsitinka? Padaroma grupė tyrimų, pagal juos suformuojama rekomendacija A, kuri viešinama, tada žmonės ima jos laikytis, vengdami blogųjų produktų ir juos pakeisdami nepaminėtaisiais. Taip tų nepaminėtų suvartojama neproporcingai daug, mityba išsibalansuoja. Ir žmonės serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir prieš rekomendacijas A, ir naujomis. Tada mitybos tyrėjai kelia naujas hipotezes, daro naujus tyrimus, kurie generuoja naujas rekomendacijas ir paneigia buvusias… Atrodo labai nesolidžiai. Ir žmones veikia labai nesveikai.
Dėl atrodymo, tai niekas neima į galvą – eksperimentais pagrįstam mokslui nuoseklumas nėra dorybė. Kodėl tokie nestabilūs yra eksperimentų rezultatai galima būtų ilgai ir įdomiai aiškintis, bet ne toks straipsnio tikslas. Paminėsiu trumpai – pati tyrimų metodologija yra sudėtinga, nes žmonės, ne laboratorinės pelės, jų į narvus nepatupdysi pusei gyvenimo ir nepriversi gyventi vienodose sąlygose beigi valgyti tik tyrėjo paduotą racioną. Antra, tikrai daug yra atvejų, kai tyrimų rezultatais buvo suinteresuotos tam tikros politinės ar ekonominės grupės, kurios tuos tyrimus ir finansavo. Arba kitaip veikė procesą.
Bet klausimas, kuris lieka aštriai atviras kiekvienam valgytojui yra kitas – tai ką visgi valgyti sveika? Juolab, kad ir vieni, ir kiti gąsdina kuo baisiausiomis ligomis, jei valgysi ne tai.
Šiuolaikinės mitybos teorijos klasifikuoja maistą visų pirma pagal jo cheminę sudėti: baltymai, riebalai, angliavandeniai. Kai kurie produktai įvardijami ir pavadinimais, kaip antai druska, kiaušiniai, cukrus, kava. Kažkuri iš trijų grupių – riebalai, baltymai arba angliavandeniai – paskelbiama netinkanti sveikai mitybai ir visi persimeta ant kitų dviejų.
Geriausiai mums žinoma rekomendacija – „kuo mažiau riebalų ir druskos“. Ji laikui bėgant pakito į „kuo mažiau sočiųjų riebalų ir druskos“. Dabar dėl riebalų tebegalioja senos rekomendacijos – vengti sočiųjų riebalų ir vertinti pelinesočiuosius omega 3 bei omega 6. Tokios nuostatos įtvirtintos ir ženklinimo reglamentuose, ir Sveikatos ministerijos rekomenduojamame „rakto skylutės“ standarte. Bet smarkiai populiarinamos naujesnės – vengti polinesočiųjų omega 6, vartoti omega 3 ir kuo daugiau sočiųjų… Doram madas sekančiam sveikuoliui tenka užmiršti istorijas apie cholesterolį, kuris sukeldavo širdies ligas, ir vėl valgyti sviestą su kiaušiniais, kurie tą cholesterolį sukeldavo. Ir visi turi savo argumentų, kurie atskirai paimti atrodo visai racionalūs.
Druskos vengimo vajus tiesiog ramiai nurimo. Gal dėl to, kad neatsirado versija, kad druskos reikia daug, daug ir dar daugiau. Bet didelė dalis žmonių atsimena, kad druska blogai ir vengia jos, nepriklausomai nuo savo organizmo būklės ir jo reakcijos į druską. Ir visi turi savo argumentų.
Stipriai skiriasi nuomonės ir apie baltymus. Vieni ragina jų valgyti kuo mažiau – visų pirma vėžio prevencijai. Kiti geria baltymingus kokteilius, kiekviena proga valgo vištienos krūtinėles, varškę ir kiaušinius. Ir visi turi savo argumentų.
Apie angliavandenius kalbos bene daugiausia. Tam įtakos neabejotinai turi augantis skaičius diabetininkų. Jau ausis daugeliui priprato girdėti apie tai, kad nereikėtų tris kartus per dieną valgyti kviečių produktų. Ir ypač baltų miltų gaminių. Po to sustiprėjo rūpestis dėl glitimo ir iš meniu patapo išbraukti ir miežiai su rugiais. Baltiesiems ryžiams išmatuotas glikemijos indeksas ir arseno kiekis – ir jie tapo pašalinti iš gerųjų sąrašo. Kukurūzai bendrai įtartini – juk saldūs. Kas beliko? Grikiai, kynva ir burnočiai. Bet pastarųjų ypač daugelis nemėgsta.
Anglaivandenių bėda ta, kad į juos įeina įvairios cukraus formos. Diskusija vyksta ir kokia ta forma yra geresnė, o nuomonės keičiasi it mėnulio fazės – ar geriau gliukozė, ar fruktozė. Paaiškėja, kad niekas. Bet ką tada daryti su vaisiais, kuriuose ir skaidulos su vitaminais, ir fruktozė? Valgyti ar nevalgyti? Vienas mokslininkas ir daktaras teigia, kad šiukštu nevalgyti jokių saldžių vaisių, net morkos ir moliūgai per daug cukraus turi. Kitas (jo gerbiamas ir cituojamas kolega) prirašo puslapį apie vynuogių naudą, kurios neįmanoma pervertinti. O kaip jų valgyti pirmojo daktaro prisiskaičius? Turėtų skrandį sutraukti nuo cukraus ir jo keliamų baisybių. Kiap minėjau, visi turi racionaliai skambančių argumentų. Bet garantuotai sveiko maisto – ne.
Ant daržovių dar niekas masiškai „nevaro“. Bent jau tų, kuriose mažai cukrų. Tačiau jei skaitome atidžiau, žinome, kad ne visos daržovės tinka visiems valgyti tokiais kiekiais, kokiais tenka, kai visas kitas maistas sukritikuotas. Pavyzdžiui, kopūstinius ar ropinius tikrai ne visi suvirškina, o pomidorai, nepaisant jų puikiųjų savybių, taip pat ne visiems mums į naudą.
Taigi juokas juokais, o žmonių sveikata prastėja. Tas prastėjimas neabejotinai susijęs ir su mityba. Tačiau kokia mityba yra sveika, mokslas šiandien vieningos nuomonės neturi. Manau, kad labai jau metas būtų pripažinti šią viešą paslaptį. Iš to sektų, kad įvairiems žonėms būtų sveika valgyti skirtingą maistą. Taip pat, kad požiūris į maistą kaip baltymų, angliavandenių (su visom formom cukrų bei skaidulų), riebalų (su visom formom omegų), vitaminų ir mineralų rinkinį, nėra labai perspektyvus. Gal metas pažiūrėti atidžiau į patį maistą ir kaip mes jį pasirenkam.
Mano sveikos mitybos rekomendacijos būtų keturios:
- Rūpintis ne baltymų ar angliavandenių kiekiais bei santykiais (ir juolab ne kalorijomis), o tuo, kad maistas būtų tikras, o ne tik panašus tuo pačiu pavadinimu. Jei aliejus, tai šalto spaudimo, ne rafinuotas ar hidrintas. Jei sviestas, tai ne riebalų mišinys. Jei sūris, tai ne jo gaminys. Jei duona, tai su raugu ir pilno grūdo. Jei sultys, tai iš vaisų ir uogų, ne iš koncentrato. Jei džiovinti vaisiai, tai be pridėto cukraus. Jei pieno produktai, tai specialiai nenuriebinti ir t.t.
- Prisiminti ir apie tai, kad šokoladas nelygus šokoladui, o arbata arbatai. Kainų skirtumas labai greitai išsilygina, kai priimam domėn, ką mes iš to produkto gauname – kiek naudos, o kiek balasto savo organizmui. Kam gerti arbatą, kuri niekuo nevertinga ir ji pati abejotino skonio? Dar labiau – kam valgyti prastą šokoladą plytelėmis, jei ir skaniau, ir figūrai sveikiau valgyti gerą, bet po gabalėlį.
- Oficialių mitybos rekomendacijų atžvilgiu laikytis viduriuko. Jei sakoma labai labai nevalgyti sveisto, tai gal vertėtų jo valgyti mažiau nei valgėte. Jei sakoma labai labai jo valgyti, sakyčiau, valgyti normaliai, kiek norisi. Jei vakar kavą gerti buvo visai nesveika, o šiandien rekomenduoja 5 puodelius, gerkite 1 ar 2. Jei vakar reikėjo vengti gliukozės, o šiandien jau fruktozės, racionalu būtų abu naudoti saikingai ir pakaitomis. Įvairovė mus gelbsti nuo įvairių nukrypimų – jei vartosime įvairių grūdų geros kokybės pilno grūdo gaminius, angliavandeniai nebus toks baubas. Ir bendrai, jei pašalinsime iš savo raciono šlamščiamaistį ir rafinuotus produktus, padarysime didžiausią ir užtikrintą žingsnį sveikos mitybos link.
- Ir kaip besisuktumėm, ekologija yra svarbu. Nes vis daugiau išryškėja faktų, kad alergijas sukelia net ne atskiri augalai, o juos auginant naudojami pesticidai. Kad pramoninio žemės ūkio technologijos keičia maisto struktūrą į tokią, kurios mūsų organizmas nebepažįsta, todėl ne tik negauna reikalingų medžiagų, bet ir nuodijasi virškindamas.
Nesakysi gi šiais laikais, kad auginkimės viską patys. Bet galimybę išsirinkti turim ir būtų sveika ja naudotis.
Autorė: Sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.
