Žuvis ir jūros gėrybės – kokybiški pasirinkimai iš Assorti by LIVIN
„Duok man pakalbėti apie žuvį ir aš nesustosiu“, – paklausta, kokią žuvį rinktis, sako tinklaraštininkė Fausta Marija Leščiauskaitė. Susipažink su Faustos rekomendacijomis ir sužinok, kaip išsirinkti kokybišką žuvį, gardžiai ją paruošti ir su kuo derinti.
_________________________________
Jau tuoj bus penkeri metai, kai nevalgau mėsos. Vieną rytą nubudau ir supratau, kad visai jos nenoriu. Negana to, kol kas taip ir neužsinorėjau. Tačiau su dideliu godumu valgau žuvį bei jūros gėrybes ir stebiu, kaip fantastiškai jaučiuosi.
Manau, kad kiekvienas žmogus turi pats pasirinkti, ką valgyti, ir pasikonsultuoti su gydytoju, ar pasirinkta mityba jam yra naudinga, o ne žalinga. Kai mano tėtis sako, kad geriausiai jaučiasi valgydamas gryną, kokybišką mėsą su kuo mažiau garnyrų, juo tikiu – juk negaliu pajusti to, ką jaučia jis. Tačiau tikrai žinau, kad tapimas pesketare ir ieškojimas, kokiais naudingais produktais galėčiau papildyti savo mitybą bei taip atsidėkoti savo kūnui, suteikė neįtikėtiną lengvumą, daug energijos ir geresnę savijautą. Žinoma, lyginu save tik su ankstesne savo versija.
Kuo man dar patinka žuvis ir jūros gėrybės? Jos paruošiamos ypač greitai! Atsidarai kokybiškų sardinių alyvuogių aliejuje dėžutę, užsikandi kokia nors daržove – žiūrėk, ir neblogi pietūs išėjo. Įmetei kelias šaldytas krevetes į košę – žiūrėk, ji jau tapo čempiono pusryčiais. Teturi penketą minučių? Apkepei žuvies filė iš abiejų pusių po porą minučių ir valgai kaip ponas. Tai baltymų gausus maistas, kuriame dažnai būna daug omega-3 riebalų rūgščių, vitamino B12, seleno ir kitų svarbių mineralinių medžiagų bei vitaminų.
Jeigu tai greita, skanu ir maistinga, kodėl neįtraukus daugiau šių produktų į savo valgiaraštį? Paruošiau Tau savo favoritų sąrašą, kurį būtų galima tęsti iki begalybės!
Aliaskos laukinės raudonosios lašišos filė
Tikrų tikriausiu delikatesu laikau Aliaskos laukinės raudonosios lašišos filė. Kad ir kaip banaliai skambėtų, yra paprasta lašiša ir yra ši. Taip sakau ne tuščiai – ji iš tiesų visai kitokia. Jei nusipirktum tokį produktą, nieko apie jį negirdėjęs ir neskaitęs, tikriausiai gerokai nustebtum, nes ji visai neprimena tos lašišos, prie kurios esame pratę, net jei kalbėtume apie tikrai gerą.
Jos spalva – lyg akvareliniais dažais nuspalvinta, tačiau čia pasidarbavo pati gamta. Ši žuvis minta visokiausiais organizmais, kuriuose gausu antioksidanto astaksantino, todėl ji tokia ryški, beveik raudona.
Dar pastebėsi, kad ji gerokai liesesnė. Jei įprasta lašiša net blizga nuo riebalų, tai čia jų labai mažai. Mat Aliaskos laukinės raudonosios lašišos yra lyg tie įspūdingai atletiški bėgikai olimpinėse varžybose. Kodėl taip yra? Nes tai ir yra lašišos sportininkės. Išsiritusios gėluose vandenyse, jos išplaukia į Ramųjį vandenyną, o po keleto metų prieš srovę grįžta neršti, įveikdamos šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Štai kur valia, ištvermė ir pasiryžimas.
Šios lašišos skonis ryškesnis, tekstūra tvirtesnė – ji nepanaši į jokią kitą. Kai pirkau ją pirmą kartą, pagalvojau, kad kaina gana aukšta. Tačiau paragavusi supratau, kad ši žuvis – nepriekaištinga. Jos išskirtinumą pirmiausia pajutau ragaudama, o vėliau, daugiau pasidomėjusi ir pagilinusi žinias, įsitikinau, kad man asmeniškai ji verta kiekvieno cento.
„L’Isola D’Oro“ Kantabrijos ančiuvių filė aliejuje
Kantabrijos ančiuviai, ko gero, yra labiausiai vertinami ančiuviai pasaulyje. Jei lygintume juos su paprastesniais, Kantabrijos ančiuviai paprastai būna labiau subalansuoto skonio, o ne tiesiog deginančiai sūrūs. Patiekalams jie suteikia to žodžiais iki galo nepaaiškinamo, vien liežuviu suvokiamo umami skonio. Jų tekstūra sviestiškesnė, o skonio profilis nėra vien bukai žuviškas.
Man patinka „L’Isola D’Oro“ Kantabrijos ančiuvių filė aliejuje. Juos naudoju ir pomidorų bei buratos salotoms, ir patiekalams su virtais kiaušiniais, ir makaronų padažams. Mano vyras sakė nemėgstantis ančiuvių, bet kažkodėl jam labai patinka tie mano makaronų padažai, kuriuose slepiasi vienas kitas ančiuvis. Jie taip pat labai tinka makaronų patiekalui „aglio e olio“ pagardinti. Ančiuvių taisyklė – tik nepadauginti. Dažnai jie yra labiau pagardas, prieskonis ar slaptas ingredientas.
Tai maistinga žuvis. Jei įsivaizduotume, kad ant duonos su sviestu uždedu trejetą gabalėlių, labai gali būti, kad patenkinčiau beveik visą omega-3 riebalų rūgščių dienos poreikį. Jų kiekis labai svyruoja priklausomai nuo riebumo, kuris keičiasi neršto metu. Taip pat gaučiau tikrai daug vitamino B12 ir nemažai seleno. Taigi net visai nedidelis jų kiekis gali papildyti mitybą naudingomis medžiagomis.
Nenustoju juokauti, nors iš tiesų tai absoliuti tiesa, kad žuvis yra pats patogiausias ir lengviausiai paruošiamas „greitmaistis“. Garantuoju, kad kol nulėksi iki artimiausio greitojo maisto restorano, spėsi tobulai paruošti žuvį. Bus skaniau, o paskui nejausi moralinių ir prasto maisto pagirių.
Pavyzdžiui, Assorti by LIVIN nusiperki juodadėmės menkės filė su oda, įkaitini keptuvę, pašlakstai ją alyvuogių aliejumi ir ant didelės kaitros, papildomai nevartydamas, kepi filė po minutę ar dvi iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo jos storio. Žinoma, prieš tai pasistengi, kad ji būtų artimesnės kambario temperatūrai, ir švelniai ją nusausini popieriniu rankšluosčiu. Iškepus užmeti gabalėlį sviesto, pabarstai druskos, pamali pipirų. Kol žuvis kepė, tu, žinoma, pasiruošei pomidorų salotų su alyvuogių aliejumi, raudonojo vyno actu, druska, pipirais ir trupučiu žolelių.
Tavo restorano lygio pietų gamyba truko penkias minutes, o ir organizmą aprūpinai baltymais, vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Tik noriu paminėti, kad 200 gramų tokios žuvies Tau suteiks apie 40 gramų baltymų ir mažiau nei 200 kalorijų. Skaičiavimai apytiksliai, nes kiekvienas gyvas organizmas yra unikalus, tačiau jie atitinka įprastus šio produkto maistinės vertės rodiklius. Kai valgau tokį maistą, vis galvoju, kam reikalingi tie baltymų milteliai ir maisto pristatymo į namus paslaugos?
Žinoma, visada gali pirkti įprastą menkę, tačiau juodadėmė menkė – viena mano mėgstamiausių žuvų. Ji dar švelnesnė, dar sultingesnė, truputėlį saldesnė.
Raudonieji upėtakių ikrai „Les Oeufs“
Kai buvau vaikas, tėvai labai retai nupirkdavo ikrų. Mes juos dėdavome ant sviestu užtepto batono, tačiau tik vos vos – mažą šaukštelį, kurį bandydavome paskirstyti ant visos duonos. Ir nors apskritai ten būdavo net ne ikrai, o nelabai kokybiška ikrų košė, anuomet būdavo skanu. Neįsivaizdavau, kad kada nors gyvensime taip, jog galėsime ikrų stiklainėlį iškabinti pietums su niekuo nesidalydami.
O, pasirodo, taip ir yra. Ir nors psichologiškai kai kam tai vis dar atrodo nedora, kai noriu pasilepinti arba labai greitai pavalgyti, mieliau ne užsisakau maisto į namus, o tiesiog atsidarau gerų ikrų.
Gerai, gal ne juodųjų, gal ne tų, kuriuos reikia lyžtelėti nuo rankos ir šiukštu neliesti įprastu šaukšteliu, bet raudonųjų upėtakių ikrų „Les Oeufs“ stiklainėliu tikrai galiu save palepinti. Jų kainos ir kokybės santykis yra nuostabus.
O jei jau nebūčiau gobši ir nebandyčiau suvalgyti viso stiklainėlio vienu kartu, šiais ikrais būtų galima į naują lygį pakelti kiaušinius ir omletus bei makaronų patiekalus. Pabandyk pakepinti cukiniją, pabaigoje įspausti česnako skiltelę, pagardinti mažu gabalėliu sviesto ir viską sutrinti. Į šį padažą suversk makaronus ir šiek tiek jų virimo vandens, gerai išmaišyk, o tada, sudėjus į lėkštę, pagardink šaukštu ikrų.
Žinoma, šie ikrai gerokai skiriasi nuo minėtosios ikrų košės. Jie – patikimo gamintojo, tvirti, subalansuoto skonio. Turėk tokį dalyką namuose ir kasdien jausiesi kaip restorane.
Rūkyta geltonpelekio tuno filė „Buoni Sapori“
Pagrindinė mano taisyklė komunikuojant auditorijai apie produktus yra trumpa: niekada nemeluok. Taigi negaliu meluoti, kad šį produktą mano šaldytuve rasi kiekvieną dieną. Iš tiesų mano krepšelyje jis – retas pirkinys, palyginti su anksčiau išvardytais produktais, kurie yra mano kasdienybė. Rūkytų produktų valgome mažai, tačiau jei valgome, renkuosi patikimus. Nusiperku keletą kartų per metus ir kaskart galvoju tą patį: velnias, kaip skanu. Tiesiog nežmoniškai skanu.
Kartais užsinoriu dūmo pojūčio. Tam naudoju rūkytą papriką, ant grilio kepu žuvį bei daržoves arba pajūryje nusiperku rūkytos žuvies. O kartais perku „Valsana“ rūkyto geltonpelekio tuno filė „Buoni Sapori“. Valgau ją tiesiog su duona ar kiaušiniais arba dedu į salotas. Jos tekstūra be galo maloni ir švelni, be to, joje gausu baltymų. Panašių produktų Lietuvoje niekur nemačiau, todėl man ji – absoliučiai išskirtinė.
Beje, tunai turi vieną trūkumą – juose gali kauptis gyvsidabris. Tačiau geltonpelekis nėra didžiausia jo gausa pasižymintis tunas – jį gerokai lenkia didžiaakiai ir mėlynpelekiai tunai. Taigi valgau jį saikingai, bet labai skaniai.
Yra daug priežasčių papildyti savo mitybą žuvimi ir jūros gėrybėmis. Ne tik dėl jų naudos – kad galėtume skaniai jų prisivalgyti, nebereikia trenktis kažkur į Italiją. Jau daugelį metų kelionėse žuvis mane retai benustebina, nes panašiai, o kartais ir geriau, valgau jau ir Lietuvoje.
